Konsultuoja specialistai

Kaip su savo vaiku kalbėtis apie kitokį vaiką grupėje?

Įsibėgėjant įtraukiąjam ugdymui ir ugdymo įstaigose randantis vis daugiau vaikų turinčių autizmo spektro ar kitų savitumų, tėvams dažnai kyla klausimai: kaip apie tai papasakoti savo vaikui? Ką sakyti, ko nesakyti? Ar iš viso apie tai kalbėti?
Besivystančios smegenys ankstyvoje vaikystėje yra ypač lanksčios ir jautrios tiek geroms, tiek skaudžioms patirtims. Štai dėl ko vaikystėje visko taip greitai išmokstame, o mus formuoja mūsų patirtys. Vaikai labai lankstūs bei prisitaikantys. Galima sakyti, kad jie yra mokymosi ir prisitaikymo čempionai šioje planetoje. Lygiai taip pat imliai jie perima tėvų vertybes ir požiūrį į gyvenimą, į kitus žmones, problemų sprendimo
stilių.Tai kaip gi kalbėtis su vaiku apie kitokius vaikus, kitokius žmones?
Apsvarstykite:
Ar susidūrėte su realia situacija? Ar ta situacija kelia grėsmę jūsų vaikui? O gal ramybės neduoda jūsų asmeninės patirtys iš praeities?
Pirmiausia vertėtų atsižvelgti į vaiko amžių, raidą, brandą. Kalbėti pakankamai aiškiais, paprastais žodžiais, trumpai.
Ar šiuo metu vaikui yra poreikis kalbėtis šia tema? Ar yra kontekstas? Ar vaikas mato problemą?
Ar pats tikiu tolerancijos, priėmimo idėjomis? Ar tai mūsų šeimoje vertybė?
Dėl ko noriu apie tai kalbėtis su savo vaiku? Gal nerimą jaučiu aš, suaugęs žmogus? Tuomet ir kalbėtis vertėtų su suaugusiais.
Ar susidūrėte su realia situacija? Ar ta situacija kelia grėsmę jūsų vaikui? O gal ramybės neduoda jūsų asmeninės patirtys iš praeities?
Kaip elgtis?
Stebėti situaciją, savo vaiką.
Klausimus orientuoti į patį vaiką, o ne į kitą: ką tu šiandien veikei? Su kuo smagiai žaidei? Ką šiandien sukonstravai, nupiešei? Ar gerai pamiegojai? Ką skanaus valgei? Kuo tu džiaugiesi? Kas tau sekėsi? Ką malonaus man galėtum papasakoti? ir pan..
Rodykite pavyzdį maloniai atsiliepiant apie kitus žmones.
Jei vaikas klausia apie kitą vaiką, jo elgesį – pasakykite, kad žmonės yra labai skirtingi, jie skirtingai išgyvena jausmus. Kai kurie vaikai to dar tik mokosi. Vieniems pavyksta greičiau, kitiems – reikia daugiau laiko. – O kaip manai ar tu jau moki? Kur tau dar reikėtų pasistengti?
Klauskite savo vaiko: – O ko jis galėtų pasimokyti iš tavęs?Kokio elgesio tu galėtum jį išmokyti?
Drąsinti savo vaiką: kuo tu galėtum jam padėti? Kaip tu pats galėtum spręsti šią situaciją? Gal nori pasitarti?
Klausimus nukreipti pozityvo link: ką jis daro gerai? Kada su juo smagu?
Ko vengti?
Pasiduoti negatyvioms emocijoms, veikti impulsyviai.
Nepradėti temos be konteksto.
Tardyti vaiką apie kitus vaikus.
Uždavinėti tendencingus ar įtaigius  klausimus pvz.“- Ar tau buvo vėl baisu per sporto pamoką, nes jis rėkė ?“ „- Ar ……………… šiandien vėl tave stumdė?“, „ – Ar auklėtoja šiandien buvo pikta?“ , „- Ar tu nevalgei, nes tau buvo neskanu kaip ir vakar?“, „- Kaip šiandien elgėsi….? „ir pan..
Vaikui girdint neaptarinėti kitų vaikų elgesio ar jų tėvų auklėjimo spragų.
Sutrikimas – ne liga. Jei vaikas turi sutrikimą – jis neserga. Jis toks liks visą gyvenimą. Susilaikyti nuo patarimų gydyti.
Iškart pulti spręsti situaciją. Duokit sau laiko ramiai pagalvoti.
Kaltinti, užsipulti kitus asmenis: auklėtojas, tėvus, kitus vaikus.
Diskusijų „chatuose“, ypač minint konkrečių vaikų ar tėvų vardus-pavardes. Tai vadinama viešu šmeištu.
Parengė „Girinuko“ psichologė Raimonda Strazdienė

Kodėl vaikai kandžiojasi?

2-3 metų vaikai stumia, trenkia, garsiai verkia, šaukia, krenta ant grindų ir – kartais kanda. Tiesa, įkandimas labai skausmingas reikalas. Kas tą patyrė – žino. Į vaikų kandžiojimąsi dažnai reaguojama labai audringai, audringiau nei į stumdymąsi, mušimąsi, daiktų atiminėjimą ar apsižodžiavimą, nors grėsmė dažnu atveju didesnė ne įkandus. 2-3 metų vaikai (o kartais ir kiek ilgiau) kandžiojasi gana dažnai. Tai yra vienas iš raidos etapų, kai mokomasi tokiu būdu:

• apginti save ar savo daiktą, kurį kažkas nori atimti
• pažeidžiama vaiko saugi teritorija, intensyviai peržengiamos ribos
• nuovargis dėl per didelės stimuliacijos: triukšmo, šviesos ir kt.
• dar nemoka rišliai išsakyti savo poreikių
• yra išbandęs šį būdą ir jam pasiteisino.

Gera žinia ta, kad visi sveikos raidos vaikai kandžiotis nustoja gana greitai. Paprastai, kai išlavėja jų kalba. Ar reikia tai toleruoti? – Ne. Ar mokyti to nedaryti? – Būtina. Padeda nuolatinis priminimas vaikui tiek darželyje, tiek namuose pvz.: „Mes namuose/grupėje vienas kito nekandžiojame“, „Kai nori pagalbos – pasakyk man. Aš tau padėsiu. Kąsti negalima“, „Matau, kad nori atgauti savo žaislą. Kaip galėtum tai padaryti? Pabandom kartu“, „Kai įkandi – labai skauda. Kąsti negalima“ ir pan..Tuos pačius žodžius aiškiai ir ramiai kartoti ir kartoti daug kartų. Vaikai įsimena tai, kas primenama nuolat, tik be ilgų moralų.
Jei kandžioja jūsų vaiką – mokykite savo vaiką atstovėti savo saugumą. Jei mato artėjantį vaiką, kuris kanda – garsiai sakyti „STOP“, „NE“, „PRAŠAU PASITRAUKTI“, „NEGALIMA KANDŽIOTIS“, ištiesti ranką išlaikant atstumą, garsiai kvieti suaugusį. Blogiausia, ką gali padaryti neišmintingi suaugusieji – mokyti kąsti atgal. Taip tik prasideda kova ne tik dėl kandžiojimo, bet kuris stipriau užgaus vienas kitą. 3-mečiai labai spontaniški, neturi išankstinio tikslo įkąsti ar kitaip nuskriausti vienas kitą. Dažnai taip pasielgę išsigąsta ir atgailauja patys.  Kantriai padėkime vaikams išmokti tinkamo elgesio.
Parengė psichologė Raimonda Strazdienė